Ambasadorės Gintės Damušis istorijos pamoka Gimtosios lietuvių kalbos mokykloje prie Kopenhagos savivaldybės
2016-2017-ųjų mokslo metų pirmąjį pusmetį Gimtosios kalbos mokyklos prie Kopenhagos savivaldybės lietuvių klasės dabartinės ir ankstesnės kartos mokiniai bei mamos užbaigė gyva Lietuvos istorijos pamoka, kurią pravedė ambasadorė Gintė Damušis. Papasakodama savo šeimos istoriją ambasadorė padėjo vaikams suvokti ir priartėti prie komplikuoto nacių ir sovietų okupacinio laikotarpio Lietuvoje, perteikė istorinių kataklizmų blaškomus žmonių likimus. Damušių šeimos istorinės kelionės pasakojamoji gija prasideda laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune ir toliau driekiasi per pokario Vokietiją: nacių koncentracines ir vėliau dipukų, - žmogaus be vietos,- pasak Jono Meko, stovyklas; vėliau, - persikėlus per Atlantą,- atsiduriama Jungtinėse Amerikos valstijose, Clevlende, ir tik po pusės amžiaus, susigrąžinus Trispalvę, parkeliaujama atgal į nepriklausomą Lietuvą.
Dar prieš susitikdami su ambasadore pamokų metu diskutavome, kokiomis
temomis galima būtų prakalbinti ją. Mokinių klausimai subrandinti per jų
pačių asmeninę patirtį, vidinį tikriausiai kasdien nenutylantį monologą
apie savąją tapatybę ir gimtąją kalbą.
Kaip jūs išmokote lietuviškai? Ar jums buvo sunku išmokti lietuviškai?
Ar buvo sunku mokytis amerikoniškoje mokykloje? Kokia kalba kalbėjotės
namuose su broliais ir seserimis? Ar jus vaikai erzino amerikietiškoje
mokykloje ir ar vaikai juokėsi iš lietuviško vardo ir pavardės? –
tokius paprastus ir kartu be galo egzistenciškai sudėtingus bei
aktualius klausimus sugalvojo mokiniai.
Man, mokytojaujančiai jau vienuolika metų šeštadieninėjė
lituanistinėjė mokykloje prie Kopenhagos savivaldybės, teko mokyti
beveik per šimtą lietuvių kilmės vaikų ir teko stebėti, analizuoti ir
kalbėti su vaikais bei jų tėvais ne vien lietuviškos tapatybės
iššūkiais, bet ir privalumais, todėl norisi perpasakoti vieną epizodą iš
Gintės lietuviškos tapatybės kelio.
Vieną dieną Gintė sugrįžo iš mokyklos šiek tiek nuliūdusi ir
susikrimtusi. Tokias vaiko nuotaikas tuoj pat pastebėjo tėvas Damušis.
Pasirodo, lietuviškas vardas ir pavardė buvo mergaitės liūdesio pasaulio
centru: „vaikai juokiasi ir vadina mane Damūūūūūūūūūūsis“. Tėvas
paprašė dukros atnešti telefonų knygą ir paklausė, kokią pavardę ji
norėtų išsirinkti. Galbūt Smith? Pasirodė, jog Smith pavardės telefono
abonentų buvo daugybė, ši pavardė driekėsi per kelis puslapius. O
Damušis buvo vienui vienintelė pavardė ir tik vienas šiai pavardei
priklausantis telefono numeris. Pasvarstymai ar diskusijos šia tema
tegul palieka atviros ir individualios. Tačiau ambasadorė vaikams pati
leido pasvarstyti teikdama, jog visgi nieko skausmingo ir pavojingo
vadintis šiek tiek kitoniškiau, o priklausomybė mažos tautos kalbai,
retas vardas ir pavardė gali būti neretai ir didelis privalumas.
Vėliau gimnazijos metais matome mūsų ambasadorę kaip tapatybės
atžvilgiu tvirtai apsisprendusią asmenybę, kuri naudodamasi vakarietiška
laisve, drįsta atvirai leistis į didelius politikos žaidimus. Gintė
kartu su dar keliomis Detroito gimnazijoje besimokančiomis lietuvaitėmis
sudarė aktyvų ketvertuką. Šis kvartetas aidi gimnazijoje tarsi
šimtabalsis choras: aktyviai dalyvaujama politinėse demonstracijose
prieš Lietuvos sovietinę okupaciją, susitinkama su politikais,
gimnazijoje bendraamžiai supažindinami su Lietuvos vardu, kalba bei
istoriniu likimu.
Užbaigus ambasadorei savo pasakojimą, mokiniai dalijosi
pamąstymais apie savąją tapatybę ir lietuvių kalbos vaidmenį jiems
begyvenant Danijoje. Štai pirmosios mokyklos moksleivių kartos mokinė,
dabartinė gimnazistė Marija Merkytė, rišlia ir taisyklingai kirčiuota
lietuvių kalba teigia: „Nors gimiau Danijoje ir mano tėvas, o vėliau
patėvis buvo danas, tačiau visada su savo mama kalbėjau tik lietuviškai.
Kalbėti daniškai su savo mama negaliu - tai būtų per didelė nepagarba
jai. Aš turiu daug draugų Lietuvoje ir Lietuva yra antrieji mano namai, o
mano draugai danai dažnai pastebi, jog turėti dvi gimtąsias kalbas yra
didelis privalumas.“
Na, o toliau po susitikimo su ambasadore Ginte Damušis savo mintimis
apie lietuvių gyvenimo verpetus karo akistatoje, apie emigranto gyvenimą
ir apie lietuviškos tapatybės ugdymą gyvenant už Atlanto,- kai bet koks
ryšys su tėvų gimtine buvo uždraustas ir sunkiai įmanomas, - savo namų
darbų pamąstymuose dalijasi mokiniai Evita, Rugilė, Arnas, Lukas ir
Mantas.
Reda Mieldažytė,
Gimtosios kalbos mokyklos prie Kopenhagos savivaldybės mokytoja
Gintės pasakojimas kaip istorijos pamoka. Mes sužinojome, kaip žmonėms
buvo sunku gyventi per karą Lietuvoje. Man paliko įspūdį, kad Gintės
mokykloje mokėsi daugiau kaip šeši šimtai vaikų, kurie norėjo eiti į
lietuvių pamokas ir mokytis. Kai grįžau namo, papasakojau apie jūsų
apsilankymą visai šeimai – visiems labai patiko Gintės pasakojimas.
Rugilė 11 metų.
Man labai patiko jos mama - ji kaip didvyrė su dviem mažais vaikais
(vienerių ir trejų metukų) ėjo ieškoti savo vyro į Vokietiją. Gintės
tėtis buvo profesorius, bet kai atvažiavo į Ameriką, jis negalėjo dirbti
savo darbo, bet dirbo sunkų darbą – maišė fabrike dažus, tačiau po
truputį mokėsi anglų kalbos ir vėliau grįžo prie chemijos profesijos.
Arnas 13 metų
Man labai keista, kad jos du broliai gimė Kaune, jos sesuo gimė
Vokietijoje, o ji pati gimė Amerikoje. Man padarė įspūdį, kad Gintės
tėvelis Kauno universiteto profesorius maišė dažus. Ambasadorės tėvų
gyvenimo istorija pasakoja, kad nėra lengva atvykus į naują šalį.
Evita 9 metai
Aš žaviuosi, kad Gintės mama išdrįso keliauti su mažais vaikais į
Vokietiją ieškoti savo vyro. Gerai, kad ji mokėsi lietuvių kalbos. Gintė
mokėdama lietuviškai ir angliškai gali gyventi Lietuvoje ir Amerikoje.
Ji dirba Lietuvai svarbų darbą.
Lukas 12 metų
Buvo įdomu sužinoti, kaip ambasadorė išmoko lietuvių kalbos. Kaip ir
mes, ji lietuvių kalbos mokėsi tik šeštadieniais Amerikos lietuvių
įkurtoje mokykloje. Buvo įdomu išgirsti, kaip jos tėvą vokiečiai
išsiuntė į lagerį, o tada jos mama vyko į Vokietiją ieškoti savo vyro.
Iš Vokietijos visa šeima keliavo į Ameriką. Gintės tėvai Amerikoje įkūrė
lietuvių mokyklėlę-stovyklą. Ši mokykla tebeveikia dar ir dabar, čia
vasarą atvažiuoja daug lietuvių mokytis lietuvių kalbos.
