|
|
|
|
Žodį reikia auginti. Literatūrinis lietuviško žodžio ruduo Kopenhagoje |
|
2010-11-14, 23:02 |
Kaip medį sunku auginti be šilumos, gaivos ir šviesos, taip žodį - be
gimtojo krašto pievų, miškų, upių, dainų, motinos ir tėvo pasiaukojimo
bei meilės gimtajai kalbai, siekiamybės išsaugoti ir perduoti bent
dalelę savasties savo vaikams, kurie jau gimė, - o gal vejami geresnio
gyvenimo iliuzijos ,- buvo priversti pradėti naują gyvenimą svetimame
krašte.
Kalbėti apie lietuvių kalbos ir kultūros sklaidą, saugojimą ir perdavimą naujoms kartoms yra labai nepopuliari ir nedėkinga misija. Kaip patirtis rodo, tiesiog šios temos vengiama pradedant neformaliais pokalbiais su nelegaliais ir legaliais įvairaus išsilavinimo lietuvių emigrantais, ambasadų darbuotojais ir netgi baigiant pačiu Lietuvos premjeru.
Dirbdama trylika metų lietuvybės alkoje ir stebėdama kitas kultūrines emigrantų mažumas Danijoje, vis negaliu surasti tikrojo atsakymo, kodėl lietuviai taip su panieka žiūri į savo gimtąją kalbą. Istorinės pasekmės, sukūrusios nepilnavertiškumo kompleksą? Nusivylimas Lietuvos valdininkija bei politiniu klimatu ir elementarios pagarbos žmogui stoka? Laiko, valios, užsispyrimo, o gal sąmoningumo stygius, jog gimtoji kalba yra absoliuti ir neginčijama kultūrinė vertybė savyje? Ar gal rinkos dėsnių reguliuojamas išskaičiavimas, jog su savo vaikais verta bendrauti prestižą turinčia oficialiai institucionalizuota daugumos kalba, nes anot perfrazuoto posakio, lietuviškai kalbėdamas duonos nevalgysi? Nes kaip ten bebūtų paradoksalu, bet senosios vakarietiškos Europos oficiali dabartinė retorika apie globalizaciją ir kultūrinių erdvių plėtrą realiai daugelyje šalių, o ypatingai dabartinėje Danijoje, orientuota į absoliučią vienos kultūros ir vienos kalbos kūrimo politiką.
Tačiau šių minčių tikslas kalbėti apie šviesesnius ir viltingesnius potyrius. Visgi yra nedidelė saujelė lietuvių tėvų, kuriems gimtoji lietuvių kalba yra vertybė savyje, kurie pajėgūs atsispirti asimiliavimo politikai, primenančiai daug kam nesenus rusifikacijos laikus. Džiugina, kad yra tėvų bendraujančių su savo vaikais gimtąja jausmų kalba, o kai kurie vos tik atvykę į naują šalį skuba domėtis galimybėmis leisti vaikus lankyti lietuvių kalbos pamokas suvokdami, kad svarbu išmokti ne tik naują ir itin sunkią danų kalbą, bet dar svarbiau nepamiršti gimtosios, nes tik turint itin gerus gimtosios kalbos įgūdžius sėkmingai mokomasi naujų užsienio kalbų. Pagaliau lietuviška mokykla yra ir kultūrinė bei stipri socialinė erdvė, kur sutinkami nauji draugai, įgyjami nauji kultūriniai potyriai ir ugdomas tapatybės suvokimas. Tai turbūt kalba už save pats faktas, jog šiais metais šeštadieninės lituanistinės mokyklos mokiniai prie Kopenhagos savivaldybės paminėjo penktuosius mokslo metus. Nors tai tik simbolinis mažybinis jubiliejus, bet žvelgiant į pačių ištvermingiausiųjų rezultatus yra kuo džiaugtis. Prieš penkerius metus penkiamečiai ar šešiamečiai pradėję rašyti pirmąsias A B C, jau patys miklina plunksną mėgindami kurti savas pasakas, eilėraščius, tarmiškai mokosi dainuoti lietuvių folkloro dainų, diskutuoja sudėtingomis temomis apie toleranciją, demokratiją, moterų teises ir t.t. Pradėta dirbti su ikimokyklinio vyresniojo amžiaus grupe, kurioje lavinami šnekamosios lietuvių kalbos įgūdžiai, mokomasi elementoriaus, žaidžiami žodiniai žaidimai. Į vyresniųjų mokymo programą įtraukti šiuolaikinės lietuvių vaikų literatūros autoriai: Kęstutis Kasparavičius, Vytautas V. Landsbergis, Laisvydė Šalčiūtė, Gendrutis Morkūnas ir t.t.
Vaikams knyga tampa mielesnė ir atsiranda didesnis ūpas skaityti, ypatingai po literatūrinių susitikimų su rašytojais. Tokios literatūrinės dirbtuvės skatina ir įkvepia kūrybiniam procesui, o tai pati didžiausia pedagoginė siekiamybė. Pernai rudenį lituanistinėje mokykloje lankėsi dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius – kalbėjome apie knygos gimimo procesą, apie ypatingą šio menininko literatūrinį pasaulį, o apsakymas Kietas įvykis iš K. Kasparavičiaus Taivanyje išleisto kūrybos rinkinio mokytojos Bin buvo perskaitytas kinų kalba, na ir, savaime aišku, ant popieriaus piešėme grakščią kelių metro aukščio žirafą. Danijos lietuvių bendrija (DLB) taip pat gali pasidžiaugti šiemetinio rudens gausiais kūrybiniais susitikimais. Rugsėjo mėn. šeštadieninėnje mokykloje susipažinome su aktore ir rašytoja Birute Mar (Marcinkevičiūte), kuri buvo atvykusi DLB kvietimu vaidinti mono spektaklio Poetė, sukurto lietuvių poezijos lakštingalos Salomėjos Nėries dienoraščių ir poezijos motyvais. Birutė Mar bendravo su mokyklos mokiniams ir jų tėvais, pasakojo apie poetinės prozos knygelės Marija ir Pūkelis atsiradimo istoriją, skaitė knygos ištaukas. O spalio mėn. pirmąjį savaitgalį lietuvių vaikai, suaugusieji ir daniška publika turėjo galimybę susitikti su Vytautu V. Landsbergiu, vienu žymiausiu šiuolaikiniu vaikų rašytoju, teatro ir filmų režisieriumi, dainų atlikėju. V.V. Landsbergio knygos Gediminas ir keturi seneliai, Berniukas ir žuvėdros, Arklio Dominyko meilė, Tinginių pasakos bei Pelytė Zita yra mokymo plano dalis. Tai jau antroji labiau artimesnė pažintis su šiuo menininku Kopenhagoje. 2007 m. Danijos lietuvių publika turėjo galimybę pamatyti spektaklį pagal V.V. Landsbergio pasaką Arklio Dominyko meilė. Šį rudenį V.V. Landsbergis surengė du kūrybinius susitikimus vaikų ir suaugusiųjų publikai. Vaikų susitikimo pradžią atidarė šeštadieninės lituanistinės mokyklos mokiniai kartu su rašytoju dainuodami linksmą ir pamėgtą dainą Augo girioj tarakonas iš Pelytės Zitos kompaktinės plokštelės. Po to mokėmės dainuoti Avižėla, iškulta buvai. Landsbergiui bemokant vaikus dainuoti, pastebėjau, jog jis yra ir itin puikus pedagogas. Savitom pedagogiginėm detalėm sugeba paskatinti net jaunesniuosius vaikus aktyviai įtraukdamas į kūrybinį procesą. O tai tik paliudijo faktas, jog kitą šeštadienį į pamokas susirinkę mokiniai pageidavo dainuoti Avižėlą, taip pat vyresniems mokiniams itin magėjo išsiaiškinti žodžio aruodas reikšmę. Susitikimo metu kūrėme pasaką Apie mušeiką žiogą Eudzebijų vėl tapusį muzikantu. Šios kūrybinės dirbtuvės metu vaikai ir suaugusieji siūlė herojų vardus ir charakterius bei siužetinius vingius.
Suaugusiųjų renginys buvo skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui paminėti. Tarp gausios lietuvių publikos susirinko taip pat daniškai, latviškai ir estiškai, netgi arabiškai kalbančiųjų, kurie atvyko norėdami labiau susipažinti su lietuvių kalba, kultūra ir istorija. Vienas esminių renginio akcentų - per pasakojimus ir partizanų dainas pristatyti Lietuvos pokario partizanų kovas ir istoriją, kuri Danijoje yra praktiškai nežinoma. Susirinkusi publika artimiau susipažino ir su romanso žanru bei šio žanro siužetų perkėlimu į kino kalbos erdvę, taip pat V.V. Landsbergio poezija.
Besikalbant renginio dalyviams su rašytoju neformalioje aplinkoje apie lietuvių kalbos problemas, V.V. Landsbergis prasitarė, jog žodį reikia auginti – tai ilgas procesas. Taigi, auginkime gimtąjį žodį, nes žodžiai turi magišką galią: žodžiai kvepia kaip pavasario sodas, čiurlena kaip pievų uplis, pyksta ir myli kaip žmonės, gieda kaip strazdas giesmininkas. Tik augindami žodžius sugebėsime pakilti aukščiau kasdienybės patirdami supančio pasaulio, gimtos kalbos ir gimtojo krašto grožį.
V.V. Landsbergio renginiai Kopenhagoje buvo organizuoti Danijos lietuvių bendrijos bendradarbiaujant su Kopenhagos kultūros namais Kvarterhuset, dalinę finansinę paramą projektui skyrė Užsienio lietuvių departamentas prie LR Užsienio reikalų ministerijos.
Str. autorė: Reda Mieldažytė, šeštadieninės lituanistinė m-klos prie Kopenhagos savivaldybės mokytoja
|
|
|
|
|
