Kopenhagos lituanistinės mokyklos mokinių rašinėliuose ″Mano vasaros atostogų įspūdžiai″ - pasakojimai apie atostogas prie Lietuvos ežerų, pas senelį Aukštaitijos kaime, paskutinės mokyklinės akimirkos prieš išsikraustant gyventi į Daniją, viešnagė pas močiutę Airijoje, saulėtos atostogos Prancūzijos ir Graikijos paplūdimiuose.

Štai antrus metus Kopenhagos lituanistinę mokyklėlę belankančios Gabrielės Kičaitės rašinėlis pasakoja apie atostogas Atgajos stovykloje, Trakų apylinkėse. Kiekvienais metais Atgajos stovykloje kartu su Lietuvos moksleiviais poilsiauja ir lietuvaičiai iš viso pasaulio. Užsienio lietuvių poilsinį kelialapį finansuoja Lietuvos vyriausybė, todėl į tokią stovyklą pirmiausia turėtų vykti lituanistines mokyklas stropiai belankantys ir uoliai lietuvių kalbos besimokantys mokiniai. Gabrielė yra būtent tokia. Smagu, jog ši mergaitė gyvendama kelis metus užsienyje nepamiršo nei sodrios suvalkietiškos tarmės, nei lietuvių kalbos gramatikos įgūdžių, sukauptų pradinėse klasėse Marijampolės Totoraičio vardo 5-oje vidurinėje mokykloje.  Malonaus skaitymo.

P.S. Gramatika ir stilius netaisyta.

Reda Mieldažytė
Gimtosios lietuvių kalbos mokytoja prie Kopenhagos savivaldybės


Šią vasarą aš išvažiavau į stovyklą ″Lietuvos Atgaja 2008″ į programą ″Magijos verpetai″. Papasakosiu kaip viskas buvo.

Iš pradžių atvykau į Vilnių, Antakalnio gatvę. Ten mane pasitiko stovyklos rezervuotas autobusas ir išvažiavau kartu su kitais į stovyklą važiuojančiais vaikais. Kelionė truko apie valandą.

Kai atvažiavome, buvau labai išsigandusi nes dar nieko nežinojau ir nepažinojau nė vieno vaiko. Visi vaikai pasiėmė savo lagaminus ir nuėjo link didelių vartų. Ten buvo įėjimas į stovyklą.
Kai įėjau pro vartus, pamačiau daug namelių ir kelias gatves. Viena iš jų buvo pavadinta raganų pakilimo taku kadangi takas kilo į kalnelį, o kita – bildukų skersgatviu. Tarp vaikų namelių dar buvo ir muzikanto namelis, dailės namelis (ten gaudavome priemonių darbeliams ir kostiumų kūrimui), viršaitės namelis, medicinos namelis. Dar buvo ir ežeras, taip pat didelė valgykla.

Mes padavėme savo anketas ir mus pasitiko vadovai, nusivedė mus prie mūsų  namelių. Mano namelis buvo devintas, vienas iš naujausių. Aš patekau pas žaliuosius. Dar buvo raudonieji, mėlynieji ir oranžiniai. Iš viso stovykloje buvo šimtas ir keli vaikai, o kiekvienoje grupėje po dvidešimt kelis vaikus.

Aš įėjau į savo kambarį ir susipažinau su savo kambarioke iš Amerikos. Ji sakė kad gyvena Vašingtone ir kad eina į Amerikietišką mokyklą. Dar mūsų grupėje buvo dvi mergaitės iš Ispanijos. Jos sakė kad eina į Ispanišką mokyklą, taip pat gerai kalba ispaniškai.

Kai visi nusinešė savo daiktus į kambarius, ėjome susipažinti su vadovais ir vaikais. Pirmiausiai visi susėdome į ratelį ir pasakėme savo vardus. Žaidėme įvairius susipažinimo žaidimus. Kai baigėme, turėjome truputį laisvo laiko.

Kai laisvas laikas pasibaigė, turėjome sukurti grupės pavadinimą, jos atsiradimą, pasidaryti vėliavą, ir mums viską padaryti buvo skirta viena popietė. Kai atėjo vakaras, visos grupės susirinko prie laužavietės. Laužas buvo labai didelis. Ten dainavom dainas, dažniausiai liaudiškas ar senų dainininkų pvz. hiperbolės, studentų, V. Kernagio, E. Vyšniausko. Taip pat suvaidinome savo grupės atsiradimus. Mūsų grupės pavadinimas buvo M.V. kitokie (Magijos verpetai kitokie!)

Antrą dieną prasidėjo paštas. Mes galėjome siųsti laiškus savo draugams bei vadovams. Vokelius pasidarydavome patys. Tik reikėdavo parašyti vardą ir grupę (pvz. Gabrielei iš žalių). Taip pat galėjome parašyti namelio ir kambario numerius, bet buvo nebūtina. Dar galėjome parašyti laišką viešai, tai jie perskaitytų tą laišką prie laužo. Galėjome priklijuoti visokiausių lipdukų. Su mano drauge iš Amerikos susirašinėjome Angliškai, todėl kad ji sunkiai skaitydavo Lietuviškai. Aš jai padėdavau perskaityti jos gautus laiškus. Tapome geriausiomis draugėmis.

Rytais turėdavome Akademijas. Galėdavome užsirašyti į kokias norėdavome (vadovai siūlydavo visokiausias). Galėdavome eiti dainuoti su muzikantu, šokti liaudiškus šokius, vaidinti, gaminti veltinius, verti smulkius karoliukus ant vielutės ir padaryti gyvūnėlius pvz. laumžirgį, eiti maudytis į ežerą ir daug daugiau. Būdavo labai linksma, susirasdavome naujų draugų iš kitų grupių.

Taip pat galėjome eiti maudytis. Pirma turėdavome paklausti vadovų. Vandenyje galėjo būti ne daugiau kaip penki vaikai su dviem vadovais. Buvo užtvertos ribos iki kur galima maudytis ir vaikai iki dvylikos metų turėjo nešioti gelbėjimo liemenes, negalėjome nardyti.

Ryte bėgdavome į mankštą. Ten padarydavome keletą pratimų. Tai užtrukdavo neilgai. Štai dainelė kurią dainuodavome: ″Buratinas Čipolinas/ Ir visi vaikai mankštinas/ Atsitūpt, atsistot,/ dar kartelį: tūpt ir stot!/ apsisukt rateliu/ pasisveikint su draugu.″ Kai pasimankštindavome, bėgdavome į valgyklą valgyti.

Link stovyklos pabaigos vyko kermošius (turgus). Ten mes gaudavome kažkiek atgajukų (netikrų pinigų) ir patys parduodavome savo darytus darbelius. Taip pat galėjome pirkti darbelius iš kitų vaikų. Kai viską pardavėme, susitvarkėme darbo vietą (iš dėžių padarytus prekybinius stalus). Vakare vyko aukcionas. Mes galėjome nusipirkti vadovų paslaugas pvz. pusryčiai į lovą, serenada, pasiplaukiojimas valtimi. Aukcione kėlėme kainas.

Kitą dieną visos grupės kūrė po filmą. Turėjome sukurti filmą kaip mes keliavome per magijos verpetų burtų pasaulį. Vadovai filmavo mus su tikromis kameromis. Tai užtruko, nes mūsų kamerai kažkas atsitiko, bet po to vėl viskas buvo gerai.

Vakare po filmavimų visi susirinko ne prie laužo, o prie vieno namelio. Ten, ant namelio sienos su specialu aparatu peržiūrėjome visus penkis 5 min. trunkančius filmus. Oi kiek prisijuokėm! Visi filmai buvo labai juokingi! Kai viską peržiūrėjom, Viršaitė įteikė po pažymėjimą kiekvienam vaikui kad buvom stovykloje, ir mažą dovanėlę: magijos verpetų laikrodį. Laikrodžiai buvo netikri, tik veltiniai padaryti iš kelių spalvų. Visi vaikai verkė, nes buvo labai sunku išsiskirti su geriausiais draugais. Leidau visiems pasirašyti ant mano rankos. Kitą rytą išvažiavome.